Architektūros [pokalbių] fondas
Iš pokalbių ciklo: Modernizmas.lt: įtakos/ideologijos/palikimas

Kuo pokalbis įkvepiantis:
Kodėl Estija taip troško sekti modernizmo pėdomis?
Ką modernizmo architektūra gali mums papasakoti apie šalį?
Sovietų Estijos modernizmas kaip prieškario kapitalistinio modernizmo tąsa?
Kaip buvo įmanoma įgyvendinti avangardo idėjas Sovietų Estijoje stagnacijos metu?

Kuo pašnekovas išskirtinis:
Meno istorijos profesorius, kritikas ir Estijos Dailės aka­demijos dekanas. Pagrindinės tyrimų sritys – tarpukario Estijos architektūros kultūra, modernioji (XX a.) Baltijos šalių architektūra. Vieną iš dviejų daktaro disertacijų apsigynė Maskvoje, dėstė Kolumbijos universitete, yra aktyvus DOCOMOMO Baltijos šalių narys.

Rugsėjo 2 d., ketvirtadienis, 20 val., Nacionalinė dailės galerija, Konstitucijos pr. 22, Vilnius.
http://www.archfondas.lt/paskaitos/pokalbiai

Pranešimas spaudai:
Rugsėjo 2 dieną Nacionalinėje dailės galerijoje prasidės mėnesį truksiantis ARCHITEKTŪROS [pokalbių] FONDO paskaitų ciklas, skirtas temai “Modernizmas.lt: įtakos/ideologijos/palikimas”. Penkių paskaitų metu žymūs pasaulio ir mūsų šalies specialistai apžvelgs modernizmo, kaip kultūros reiškinio, ideologijas ir įtakas, įvertins Lietuvos modernizmo architektūros palikimą.

Modernizmas.lt kelia šiuos klausimus:
Kas suformavo modernizmo kultūros reiškinio ideologijas, kokios jos buvo Lietuvoje ir kitur; kaip ideologija veikė to meto architektų kūrybą, kokią įtaką modernistinio periodo palikimas daro šiuolaikinei architektūrai, estetikai ir kultūros reiškiniams?
Kokie modernizmo architektūros Lietuvoje raidos ypatumai reiškėsi skirtinguose sociopolitiniuose kontekstuose: lenkiškame, TSRS/ LTSR, šiuolaikiniame Baltijos regiono? „Okupacinio modernizmo“ reiškinys, jo egzistavimas, sąlygos bei požiūriai į jį.
Svarbiausių skirtingo laikotarpio Lietuvos modernizmo architektūros kūrinių apžvalga, analizė; modernizmo architektūros palikimas, požiūrio į jį kaita ir „nykstantis modernizmas”. Modernizmo modernizavimo iššūkiai.
Ciklo kuratoriai – Julija Reklaitė ir Tomas Grunskis.

Savo įžvalgomis kiekvieną ketvirtadienį (rugsėjo 2 – spalio 7 d.) dalinsis meno istorijos profesorius Martas Kalmas (Estija), idėjų istorikas Davidas Crowley (Didžioji Britanija, Lenkija), architektūros teorijos ir istorijos profesorius Claesas Caldenby (Švedija), menininkas – fotografas Sami Hyrskylahti (Rusija, Suomija) bei menotyrininkai, architektūros teoretikai Marija Drėmaitė ir Vaidas Petrulis (Lietuva).

Tai jau antrasis ARCHITEKTŪROS [pokalbių] FONDO renginys. Pirmajame cikle kalbėta apie nepriklausomos Lietuvos architektūros dvidešimtmetį. Tęstinis įkvepiančių pokalbių projektas su išskirtiniais pašnekovais iš užsienio ir Lietuvos yra skirtas ugdyti humanišką, jautrią, mąstančią ir įžvalgią asmenybę.

Daugiau informacijos ir video įrašus iš pirmojo paskaitų ciklo “2010 = 1990 + 20 metų laisvos architektūros” galite rasti www.archfondas.lt

POKALBIŲ PROGRAMA:

Rugsėjo 2 d., 20 val.
Mart Kalm
tema: Modernizmas Estijoje: nuo industrialisto vilos iki kolchozo centro
Meno istorijos profesorius, kritikas ir Estijos Dailės akademijos dekanas. Pagrindinės temų sritys – tarpukario Estijos architektūros kultūra, modernioji (XX a.) Baltijos šalių architektūra. Vieną iš dviejų daktaro disertacijų apsigynė Maskvoje, dėstė Kolumbijos universitete, aktyvus DOCOMOMO Baltijos šalių narys.

Rugsėjo 9 d., 20 val.
David Crowley
tema: Vėlyvųjų ultra modernių pastatų Rytų Europoje likimas
Istorikas, kurio specializacija yra XIX-XX a. Rytų Europos kultūra, menas ir dizainas, Lenkijos architektūros istorija. Didžiosios Karalystės Karališkojoje menų akademijoje dėsto kultūros istoriją, tyrinėja, kaip kasdieniai objektai yra veikiami ideologijos. Vienas iš parodos “Šaltojo karo metų modernizmas. Menas ir dizainas 1945 – 1970”, rodytos ir Nacionalinėje Dailės Galerijoje Vilniuje, kuratorių.

Rugsėjo 23 d., 20 val.
Claes Caldenby
tema: Urbanistinė modernybė. Šiaurės ir Baltijos šalių patirtys
Architektūros idėjų socialiniame ir kultūriniame kontekste istorikas, vienas iš Švedijos architektūros reviu “Architektur” redaktorių. 1992 m. apsigynė disertaciją daugiabučių (Collective housing) Švedijoje ir Sovietų Sąjungoje tema. Rašo knygas ir straipsnius XX a. architektūros temomis, siekdamas, kad architektūra būtų suprantama ne tik ja užsiimantiems.

Rugsėjo 30 d., 20 val.
Sami Hyrskylahti
tema: Modernizmas ir kosmosas
Suomių kilmės fotografas, tarpdisciplininis menininkas, nuo 1995 m. gyvenantis Sankt Peterburge ir aktyviai fiksuojantis rusų avangardo ženklus. Samis domisi Sovietų Sąjungos architektūra, interpretuoja ją savo darbuose, rengia šios architektūros fotografijų parodas, instaliacijas ir performansus, kūrybines dirbtuves, rūpinasi XX a. Rusijos architektūros palikimu.

Spalio 7 d., 20 val.
Marija Drėmaitė
Vaidas Petrulis
tema: Modernizmas sovietmečio Lietuvoje: utopijos gimimas ir žlugimas
Menotyrininkai, teoretikai, XX a. Lietuvos architektūros tyrinėtojai. Marija – Lietuvos Modernizmo architektūros ir industrializacijos periodo analitikė, pramoninio paveldo kultūrinės reikšmės ir jo pritaikymo šiuolaikinėms reikmėms tyrėja. Vaidas – Modernizmo ideologijos, architektūros ir politikos sąveikų, Kauno modernizmo paveldo tyrėjas.

http://www.archfondas.lt/paskaitos/pokalbiai

Priminimus apie paskaitas kiekvieną savaitę rasite šioje svetainėje ir archkalendoriuje.

Strelkos paskaita, kurioje kalba Rem Koolhaas, Reinier de Graaf  ir Michael Schindhelm – archfondo paskaitų belaukiant. Ypatingai įdomi Koolhaaso dalis.

Mičigano teatras (Michigan Theatre) pastatytas 1926 metais Detroite. Kaip tuomet buvo populiaru, teatras nebuvo individualus statinys, jis buvo didesnio komplekso, 13 aukštų Michigan Building biurų pastato, dalis. Tuomet 4050 (kitur minima 4038) vietų talpinantis teatras buvo vienas didžiausių Mičigane. Vidus buvo prašmatniai dekoruotas krištolu, skulptūromis, paveikslais, to laikmečio spauda gyrė teatrą kaip naują Detroito brangakmenį (“…a new jewel to Detroit…” iš R.J. McLaughlin apžvalgos Detroit Daily News laikraštyje). Koncertavo tokios žvaigždės kaip Frank Sinatra, Louis Armstrong, Bette Davis ir daugybė kitų. Bet 40-ųjų pabaigoje, populiarėjant kinui, teatras daugiausia rodė kino juostas.

Atsiradus ir paplitus televizijai, pradėjo žlugti kino teatrai, Mičigano teatras 60-taisias tapo nebepelningas. Tai uždarytas, tai parduotas, tai vėl atidarytas keitė šeimininkus ir paskirtį – 1972 metais teatras tapo didžiuliu klubu, kuriame koncertavo David Bowie, The Stooges, Aerosmith. Tik prašmatnus interjeras nelabai sugyveno su rokenrolu – vidus buvo nuniokotas. Po ketverių metų užsidarė ir šis klubas.

Kaip buvo minėta, virš teatro visą laiką veikė biurų pastatas, laikams keičiantis atsirado poreikis automobilių aikštelėms. Teatras po roko klubo buvo taip suniokotas, kad buvo manoma geriau jau nugriauti teatrą nei bandyti jį atkurti. Todėl buvo priimtas sprendimas teatro erdvėje įrengti 160 vietų automobilių aikštelę. Viskas, išskyrus pastato konstrukcijas buvo išvežta ir parduota aukcionuose.

Dabar italų renesanso stiliaus aplinkoje vietoj scenos žvaigždžių stovi automobiliai. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo brutalu ir žiauru suniokoti teatrą vardan automobilių, tačiau iš kitos pusės tai gražus likimo pokštas ir puiki paskirtis teatrui tokioje vietoje – dar prieš pastatant Michigan Building kompleksą su teatru 1926 metais, šioje vietoje stovėjo Henrio Fordo vieno aukšto garažas, kuriame jis sukūrė savo pirmąjį automobilį. Tad automobilių gimtąją vietą pasiglemžus teatrui, ją vėl susigrąžino automobiliai.

Informacija panaudota iš: architonic.com, detroityes.com, buildingsofdetroit.com, wikipedia.org

Rugpjūčio 8 dieną duris atvėrė pertvarkytas Nacionalinis vandens centras Pekine (arba kitaip žymusis Water Cube). Jame įsikūrė vandens pramogų parkas, kuris pasak pranešimų dabar yra didžiausias Azijoje. Šis parkas turėtų suteikti gyvybės ištuštėjusiam Olimpiniam miesteliui. Nors oficialiai minima, kad interjero sprendimą lėmė filmas Avatar, tačiau akivaizdu, kad tikras įkvėpėjas buvo Kempiniukas. Greičiausiai tiesiog tai nesolidu pripažint.

Ir ištikrųjų genialus sprendimas vandens parkui pasirinkti povandeninę tematiką. Virš galvos plaukiojančios medūzos, madingai išblukusios spalvos, fantastiškas pastato fasadas matomas iš vidaus, kažkur į viršų kylantys oro burbulai. Kas geriausia, kad parko aplinka nėra imitacinė, kas populiaru Lietuvos ir kaimyniniuose parkuose. Jokių pseudoatogražų, palmių (na tik ant sienų porą nupieštų buvo galima įžvelgti), jokio nemalonaus gamtos kastracijos pojūčio, tik esmė – vanduo, gyvenimas vandenyje.

Kainos (nežinia kuriam laikui)  – suaugusiems 79 litai, vaikams 1.2m – 1.4m ūgio 62 litai, žemesniems nemokamai. Palyginimui Druskininkų vandens parke už 4 valandas su pirčių erdve suaugęs žmogus sumokės irgi 79 litus. Todėl būnant netoliese, tikrai būtų galima apsvarstyti galimybę pasilepinti parke arba bent pasižvalgyti viduje, kas kainuotų 12 litų.

Informacija iš: archinect, crienglish.com, cnngo.com.

Didžiausios Apple parduotuvės atidarymo proga nusprendžiau pasidomėti parduotuvių architektūra ir interjerais. Esu buvęs tik vienoje kitoje vietinės reikšmės Apple parduotuvėlėje, panašiai tiek kartų esu čiupinėjęs jų produktus, bet akivaizdu, kad jų produktų dizainas ir inovatyvumas lenkia jų parduotuves dešimtmečiais. Tačiau Apple lyg to nesuprasdama, kad stato ir vaikosi 20 metų senumo madų, parduotuves pristato kaip aštuntąjį pasaulio stebuklą. Įdomu kaip tada reikėtų vertinti 1989 metais atidarytą Apple parduotuvių įkvėpėją – Luvro piramidę?

Sunku būtų rasti esminių skirtumų tarp Apple parduotuvės 5-osios aveniu Niujorke (2006 metai) ir Luvro piramidės (1989). Abi struktūros yra aiškios stiklinės geometrinės figūros, tarnaujančios kaip įėjimai į po žeme esančias patalpas (dar galima prie šių priskirti ir naująją parduotuvę Šanchajuje). Bet Apple sumanė, kad toks dalykas yra jų išradimas todėl sumanė užpatentuoti 5-osios aveniu parduotuvę. Veikiausiai toks bandymas pavyks ir ateity teks atsargiai elgtis projektuojant į kubus panašias stiklines struktūras, tikėkimės Luvro į teismą nepaduos dėl patento vagystės.

Manyti, kad Apple pavyks užpatentuoti savo parduotuvę, leidžia tai, kad Apple jau yra užpatentavusi savo stiklinius laiptus. Taigi, jei sumanysite interjere žaisti su stikliniais laiptais – būkite atsargūs. Saugumo dėlei čia galite rasti laiptų patentą su detalėmis. Įdomu tai, kad pagal šį patentą laiptus išrado (taip taip išrado) pats Steve Jobs (buvo ir kitų pagalbininkų).

Įkvėptas šių teisinių vingrybių manau eisiu išrast ir užpatentuot dvišlaitį namą.

Žinau žinau, internete komentarus skaityti tai tas pats kaip Algirdui Paleckiui aiškinti demokratijos privalumus, bet kartais smalsumas ir noras, pamatyti ką mano piktoji liaudis, nugali. Ypač jei kalba eina apie architektūrą. Vakar Kauno dienos portale pasirodžiusiame straipsnyje apie kolegų pripažintą G.Natkevičiaus ir E.Spūdžio  sukurtą gyvenamąjį namą, spėjo atsirasti nemažai komentarų. Atrinkau įdomesnius:

• namas – lavonine
• kraupus namas, visiškai nedarantis tiek su Lietuvos kaimu, tiek su krastovaizdziu, idomiausiai, kad patys archytektai Lietuvoje nesupranta koky kica jie kuria, juk vakaru europos valstybese tokiu stikliniu dezuciu yra itin mazai, zmones gerbia tradicijas, bei vertina klasika, o ne stiklinius akvariumus
• fignia kazkokia ne pastatas . Galejo nors zalia stoga padaryti
• mda.. su nuogu pampalu namie jau nepalakstysi :D
• Iš šono žiūrint paprasta baisi dėžė, jokios architektūros
• kicas ir tikra beskonybe…
• Ziauriau tikrai nesugalvosi, jei kada savininkas sugalvos si savo busta parduoti tik tada suzinos, kad tai bevertis pastatas, tai joks ne namas, tai beprotyste, ismetyti vejais pinigai…
• architektas>pati ideja tai faina- daug stiklo, grazus vaizdas, bet nesuprantu kaip tokioj grazioj vietoj galima pasirasyt statyt toki vagona dar su kazkokiu sikinyku ant stogo. Matos ir savininkai ir architektas pervertino savo galimybes ir sukure stikline buda vietoj to, kad butu ka nors grazaus tiesiog nukopijave
• 50m ilgio ir tik 120 kvadratu- traukinys. senatvej atsikelus tingesis eit i vonia nusipraust, nes tvenkinys arciau bus. o sienu plotas koks- kaip apsildyt??
• Nors keistai atrodo, bet neįprastai. Gal ir nieko, o kai nusibos, tai tuos stiklus apmūrys.
• Ne gyventi, o tik kaip paveiksliukas ir gauti premiją iš tokių pačių kubelių piešėjų.Tikri namai JAV, Anglijoje, Prancūzijoje.
• kokie dar,stikliniai namai?!man darbo reikia,seima maitynti.jei ne sesuo,kuri litu atsiuncia.jau butume,badu nudvese…

Lietuviai praktiški žmonės, nieko nepasakysi.

Filmą Inception jau turbūt matėte arba girdėjote apie jį. Jau mačiau ir porą architektūrinių apžvalgų, žinoma ir patį filmą pažiūrėjau. Apžvalgose žavimasi miesto erdvių formavimu, nauju požiūriu į futuristinę architektūrą, tikrovišku santykiu su žmogumi. Tenka pripažinti, kad visa tai yra tiesa, šie aspektai tikrai puikiai filme perteikti. Sapne miestas, jo erdvės kuriamos kaip sudėtingas labirintas, kad žmogus (filme taikinys) nejaustų, jog miestas turi ribas, kad kuo ilgiau jis klaidžiotų po jį nesuvokdamas ribų, kad miestas jį įtrauktų į save – visai kaip ir realybėje.  Futurizmas čia irgi turi kitokį požiūrį, nors sapne yra visiškai neribotos galimybės daryti viską, projektuoti dar įmantriau už Zaha Hadid ar Greg Lynn, bet filmo veikėja, jauna architektūros studentė, su miestu žaidžia ne vizualiomis priemonėmis, bet kur kas intelektualesnėmis – keičia fizikos dėsnius. Kelios scenos kur ji užverčia miestą tarsi kilimą ar sulanksto jį į dėžutę, daro įspūdį. Bet galų gale viskas turi būti padaryta taip, kad žmogus nesijaustų svetimas toje aplinkoje. Santykis su žmogumi visgi lieka pats svarbiausias kuriant utopiją.

Jei jau susidomėjote ir manote, kad šis filme pamatysite kažką architektūriškai įdomaus, naujo ir gilaus – teks nuvilti, nieko panašaus ten nėra. Visi aprašyti dalykai jau yra atsibodę ir išnagrinėti, filme nieko originalaus neparodoma. Todėl visiškai nesuprantamas man demonstruojamas žavesys minėtose apžvalgose. Taip, filmas tikrai neblogas, pati filmo idėja įdomi, žinoma prikišta holivudiškumo, bet net su juo filmas gavos neblogas, bet eskaluojamos architektūros ten nėra. Jei norite pamatyti kaip atrodo iliuzionistinis miestas, apgaulingai neturintis ribų, pažiūrėkite Trumeno šou, jei norite pamatyti užsilenkiančias miesto erdves, skraidančius namus, be mokslinės fantastikos šviečiančių neonų (kaip Blade Runner ar Star Wars), tai pažiūrėkite kokį apokaliptinį filmą, pavyzdžiui 2012, jei norite pamatyti miesto santykį su žmogumi, geriau pažiūrėkite American Psycho.

Tai nėra kažkoks pasiūlymas nežiūrėti filmo, tiesiog patarimas nesitikėti, kad filmas bus apie architektūrą, kaip gali pasirodyti pasiskaičius apžvalgas, išgirdus, kad viena pagrindinių filmo veikėjų yra architektė. Architektūra šiame filme figūruoja panašiai, kaip ir bet kuriame kitame – kaip aplinka, kurioje veikia personažai. Į filmą verta eiti dėl kitų priežasčių. Dėl to, kad po filmo nors ir trumpam suabejoji ar tikrai viskas aplinkui yra tikra, dėl smagaus pasimetimo žiūrint filmą, kai vietomis galvoji “kur čia koks lygis”. Bet viskas gana lengva ir suvokiama (priešingai nei kokiam Primer).

Dėl architektūros labiausiai laukiu Tron naujosios dalies (pirmoji ilšleista 1982 metais), tai turbūt vienintelis šiemet filmas, kuris turėtų būti įdomus iš architektūrinės pusės. Juk režisierius architektas!

Kadangi už lango ir viduje karščiai, sunku susikaupti rašyti, o ir žiūrint į archkalendorių matosi, kad architektūrinis gyvenimas po liepos 1 išėjo atostogų, jokio naujo straipsnio nerašysiu, vietoj to – pasiūlysiu keletą įdomių skaitinių savaitgaliui.

Jei susidomėjote Hotel Attraction, siūlau peržiūrėti kažkieno sudarytą 10 nepastatytų įspūdingiausių pastatų sąrašą. Bet jei nepastatytas, tai dar nereiškia kad negalima pamatyti kaip toks projektas atrodytų realybėje – Sovietų Rūmų fotomontažas dabartinėje Maskvoje.

Kur pirmiausia tikėtumėtės surasti senų laivo liekanų? Jūroje? Upėje? O ką jeigu po dangoraižiais, didmiesčio centre? Po High Line parko sėkmės, kiti miestai irgi užsimanė teisingai panaudoti seną bevertį palikimą. Kaip norėtųsi, kad ir čia kažkas tokio drąsaus išdygtų, persitvarkytų į kažką puikaus. Gal net patys norėtumėte po mirties būti “atkurti” į kažką naujo, pavyzdžiui skrudintuvą? Čia tai tikra ekologija, tikras antrinis panaudojimas! Tokį eksponatą turbūt ir į muziejų padėtų, todėl neprošal būtų pasiskaityt interviu  su Rem Koolhaas apie muziejus.

Pabaigai, galime akis pailsinti žiūrėdami į SANAA Rolex mokymo centrą.

Antonio Gaudi turbūt žinomas visiems. Jei paimtumėme kokią platesniajam visuomenės ratui skirtą knygą apie architektūrą, tikrai rastume jo darbų. Tarp Gaudi ir Barselonos turbūt galėtume dėti lygybės ženklą, juk jis gimė visai šalia, mirė ten ir Barselonoje stovi dauguma jo darbų. Bet jis projektavo ne vien Barselonoje ar Ispanijoje ir net ne Europoje. Vienas jo darbas buvo skirtas Niujorkui, Manhetenui.
360 metrų aukščio viešbutis – aukščiausias pastatas pasaulyje tuo metu, toks buvo Gaudi projektas. Tada tai turėjo atrodyti visiškai nerealus projektas. Hotel Attraction (arba kitur galime rasti Grand Hotel pavadinimu) projektas (veikiau eskizai) buvo užsakytas dangoraižių bumo Niujorke pradžioje. Kai Gaudi pradėjo prie jo dirbti 1908 metais, jokia tiksli vieta nebuvo numatyti šiam pastatui.

Viešbučio kambariai apsupa vidaus erdvę, į kurią nepatenka saulės šviesa. Toje erdvėje yra 6 milžiniški restoranai (vizualiziacija aukščiau), kurių kiekvienas simbolizuoja atskirą žemyną, o visi jie kartu – pasaulį. Virš jų – galerija kurioje eksponuojami pastato brėžiniai ir konstrukcijos. Aukščiau – teatro salė ir paskaitų salės. Toliau visi kiti aukštai skirti parodoms. Iš pjūvio matome kokios tai turėjo būti įspūdingos erdvės. Pastato viršų vainikuoja ne kaip įprastai – antena, o sferinė apžvalgos aikštelė, talpinanti trisdešimt žmonių.

Nors pats projektas jau yra daugiau nei šimto metų senumo, jo utopiškumas, smalsumas, kaip jis galėtų atrodyti šalia dėžutiškų Niujorko dangoraižių, neleidžia jo pamiršti. Grupė entuziastų, architektų ir istorikų šį projektą pasiūlė Pasaulio Prekybos centro konkursui Niujorke, vietoj nugriautų Bokštų Dvynių. Kaip jau žinome, konkursą laimėjo Daniel Libeskind ir niekas nestatys šio gigantiško projekto. Bet vistiek įdomu kaip dabar atrodytų Niujorkas, kaip būtų paveikti vėlesni projektai, iškilus šiam Hotel Attraction.