Gegužės 9 dieną, 16.00 val. VDU Menų galerijoje „101“ (Laisvės al. 53) įvyks skaitmeninio Lietuvos architektūros istorijos ir paveldo archyvo (www.autc.lt) pristatymas ir apskritojo stalo diskusija „Paveldas – skaitmeninės technologijos – ekonomika“.

Diskusijoje dalyvauja: Tomas S. Butkus, Tomas Krilavičius, Jūratė Tutlytė, Martynas Užpelkis, Kastytis Rudokas; moderatorius Vaidas Petrulis.

„The Telegraph“ 2012 metų duomenimis, Eifelio bokštas Prancūzijos ekonomikoje yra vertas 1200 mlrd. Lt (Lietuvos biudžeto pajamos 2012 metais ¬– apie 21 mlrd. Lt). Šis ir kiti pašaus lygio kultūros paveldo artefaktai savo miestams, regionams ir valstybėms duoda neabejotiną ekonominę naudą. Tačiau ar tokios valstybės kaip Lietuva, ar tokie miestai kaip Kaunas gali tikėtis materialinės naudos iš savo kultūrinio kapitalo? Galbūt yra teisūs tie, kurie visuomenės kuluaruose paveldosaugą apibūdina kaip ekonomikos plėtros trikdį?

Tvirtai manydamas, kad šiandien pasaulyje vis ryškesnį vaidmenį atliekančios skaitmeninės technologijos yra vienas iš galimų būdų sujungti disonuojančius paveldo procesų polius, KTU ASI „Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras“ pristato skaitmeninę Lietuvos architektūros istorijos ir paveldo duomenų bazę (www.autc.lt) ir organizuoja apskritojo stalo diskusiją tema „Paveldas – skaitmeninės technologijos – ekonomika“.

Iki šiol viešojoje erdvėje kultūros paveldo ekonominis aspektas dažniausiai buvo siejamas su pajamomis iš turizmo. Tačiau atsižvelgiant į tinklinį dabartinės gyvensenos modelį, iškyla poreikis kalbėti apie kultūros išteklius kaip apie simbolinio kapitalo talpyklas, kurios gali būti aktyviai kuriamos ir panaudojamos pasitelkiant šiuolaikines technologijas. Renginyje kviesime diskutuoti, ar skaitmenizacijos procesai gali efektyviai prisidėti prie paveldo įprasminimo? Ar su šiais procesais susijusios vietos įvaizdžio kūrimo bei kitos rinkodaros strategijos galėtų paskatinti žvelgti į paveldosaugą kaip į ekonomiškai prasmingą bei kūrybišką procesą?

Renginys nemokamas.

Diskusija yra organizuojama įgyvendinant Lietuvos mokslo tarybos programos „Valstybė ir tauta: paveldas ir tapatumas“ projektą „Skaitmeninis Lietuvos architektūros istorijos ir paveldo archyvas“.

Daugiau informacijos apie renginį:
Kastytis Rudokas
El.paštas: kastytis.rudokas@ktu.lt
Tel.nr.: +370 663 62841
www.autc.lt

Šiandien portale diena.lt pasirodė interviu su buvusiu Kultūros ministru, VDA dėstytoju, dabartiniu Lietuvos ambasadoriumi prie UNESCO Arūnu Gelūnu. Jame ambasadorius atskleidė artimiausią planą – įtraukti „Kauno ikikarinės moderniosios architektūros kompleksą“ į UNESCO paveldo sąrašus. Džiugu, pagaliau bus teisingai įvertinta Kauno architektūra ir ne kažkoks senovinis senamiestis kaip Vilniaus, bet modernus paveldas! Ne. Taip galvoja turbūt valdininkai, paveldoSAUGININKAI ir kiti, mažiau žinantys apie UNESCO žalą, žmonės. Iš tikro tai yra labai baisu. Tai vienas baisesnių dalykų galinčių nutikti miestui, jei jo teritoriją (Kuršių Nerija, Vilniaus senamiestis) įtraukia į tokį sąrašą. Teoriškai tai yra įvertinimas, pasaulinis pripažinimas ir turistų srautai (?), bet faktiškai tai yra taškas. Viskas. Ta miesto dalis ar visas miestas, teritorija yra nužudoma. Normalaus miesto esmė yra žmonės, nuolatinis kitimas, susigyvenimas su aplinka, labai sudėtingi, neatnarpliojami ryšiai tarp skirtingų miesto dalių, žinoma gerbiant praeitį, paveldą (čia žodis „paveldas“ reiškia ne kažkieno sugalvotą, nustatytą paveldą, bet visą paveldėtą visumą su gerais ir blogais dalykais). Įtraukus teritoriją į UNESCO sąrašą ji užkonservuojama, žmogus nustumiamas į šoną ir jam paskui diktuojama be kompromisų, ką jis gali ir negali daryti. Tie abejotini turistų srautai (kažin kiek žmonių aplanko Struvės geodezinį lanką) vargiai kompensuoja sustabdytas investicijas ar smarkiai apsunkintą plėtrą.

Rem Koolhaas jau prieš kelis metus pradėjo kalbėti apie saugojimo žalą. 2010 Venecijos architektūros bienalėje pristatyta CRONOCAOS ekspozicija ir panašiu metu skaityta nemažai paskaitų saugojimo žalos tema. Įdomu, kad jau 2010 metais apie 12% viso pasaulio teritorijos buvo saugomos zonos, kuriose kitimas ar kitaip sakant, normalus gyvenimas, nėra galimas arba yra apribotas. Informacija yra lengvai randama jei norite pasidomėti plačiau. Tačiau geriausiai visą mintį išsako iliustracijos. Žemiau pateikiu dvi iliustracijos iš CRONOCAOS, kurias pavogiau iš designboom.com.

„Damaskas naudojamas ir Damaskas saugojamas“. Nors tai nėra ta pati erdvė, bet matome kaip pasikeičia požiūris ir funkcija, kai teritorija tampa saugojama. Formaliai antras paveiksliukas yra puikus paveldo pavyzdys, viskas puikiai prižiūrėta, bet iš esmės tai yra kažkokia butaforija, kažkieno sugalvotos iliuzijos saugojimas, juk ta vieta niekada neatrodė taip, kaip ji atrodo dabar su tuo prašmatniu butiku, ten niekada nebuvo taip sterilu. Bet pagal saugojimo principus autentiška vieta turi būti, sutvarkyta, graži, be šiukšlių ir su besisukiojančiais turtingais turistais ir ne duok dieve pamatysi kokį murziną vietinį tipą! Kalbant apie murzinus vietinius tipus, įdomus pavyzdys yra Gadamesas Libijoje. Po senamiesčio įtraukimo į UNESCO sąrašus 1986, žmonės palaipsniui tiesiog išsikraustė ir paliko šią nuostabią namų, gatvių raizgalynę naujiesiems UNESCO gyventojams – turistams. Nėra taip lengva rasti nuotraukos iš šio senamiesčio, kurioje matytųsi žmonės.

Tas pats vyksta ir Kuršių Nerijoje, Vilniaus senamiestyje. Saugomos kažkokios susigalvotos iliuzijos kaip viskas turi atrodyti, nors tai visiškai prasilenkia su realybe. Iš esmės bet koks pasijudinimas ar normalaus miesto procesas tampa grėsme.

Požiūris į paveldą ir saugojimą turi keistis, nes kuo toliau, tuo labiau mes tampame apsėsti saugojimo. Pradedame saugoti vis naujesnius objektus ir kaip Rem Koolhaas yra taikliai pastebėjęs, jau priėjome tokį tašką, kai pradedame saugoti dar nepastatytus objektus. Statydami jau žinome, kad statome paveldą. Tokį pavyzdį turime ir tame pačiame Kaune – Žalgirio areną. Niekas to nėra sakęs ar gal net ir pagalvojęs, bet netiesiogiai galima jau buvo suprasti, kad tai kas statoma bus paveldas. Nenustebčiau jei netrukus po architekto mirties šis objektas bus oficialiai traktuojamas kaip paveldo objektas, tuomet tai būtų vienas kvailiausių paveldo pavyzdžių, kai būtų saugojama visiškai ne tai apie ką galvojama.

Šį rudenį vyks Kauno architektūros festivalis, kurio vienas iš kertinių programos punktų yra Kauno tarpukario architektūra. Labai įdomu, kokia pozicija bus išsakyta dėl saugojimo, ar bus išsakyta nuomonė dėl UNESCO. Aš naiviai tikiuosi, kad renginys architektams taps puikia proga susiburti ir pasipriešinti šiam miesto dalies išbrokavimui ir nurašymui. Tikiuosi, kad architektai nemano, kad šis Kauno paveldas yra užbaigta miesto dalis ir nebeturi teisės toliau gyventi ir keistis. Čia yra rimta, labai rimta grėsmė ir labai apmaudu, kad toks išsilavinęs žmogus kaip Arūnas Gelūnas to nesupranta.

Taip pat skaitykite:

• Jurgis Rimvydas Palys – Kauno atmosfera
• Didžiausias Kauno išsigimėlis
• Eugenijus Miliūnas apie Kauną

Pokalbis su architektu Jurgiu Rimvydu Paliu LRT laidoje „Septynios Kauno dienos“ apie Kauno atmosferą. Penkiolika minučių apie miestietišką atmosferą, aukštą kokybę ir labai sveiką požiūrį į istoriją. Vargu ar daug jaunų architektų, apkeliavusių daug pasaulio, supranta kas yra miestas taip gerai, kaip Jurgis Rimvydas Palys, o požiūrio į praeitį galėtų pasimokyti daugelis paveldosaugininkų – atmosfera, socialiniai reiškiniai, o ne formalūs pastatų tūriai yra vertybė. Žinoma yra aštrių teiginių, kurie galbūt nėra labai teigiami, bet jei dar nepažįstate šio architekto, žiūrėdami įkvėpsite gaivaus oro gūsį.

Taip pat skaitykite:

• Vilniaus architektūros gidas jau antras – o Kauno?
• Pecha Kucha vol. 2
• Kaunas – nevykusių konkursų sostinė

Balandžio 18 d. (ketvirtadienį) Architektūros pokalbių fondas kviečia į paskutinįjį ciklo „Disidentikšumas architektūroje” susitikimą. Nacionalinėje dailės galerijoje susitiks pašnekovės iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos. Jos pristatys skirtingas kritinių praktikų formas architektūroje, tapusias atsaku slogiai standartizuotos sovietinės architektūros kalbai. Diskusijoje taip pat bus aptarta kritiškumo sąvoka dabarties ir praeities architektūroje bei svarstoma, kaip disidentiškumo pozicija, dažnai siejama su nepriklausomybės judėjimais, galėtų būti naujai permąstyta ir pritaikyta Baltijos regione.

Iš Estijos atvykstanti pokalbio viešnia Ingrid Ruudi yra meno ir architektūros kritikė. Pašnekovė domisi architektūros ir meno sankirtomis, erdvinėmis praktikomis, kurios skatina kritiškumą bei įsitraukimą dalyvauti. I. Ruudi kuravo estų projektą „Gas Pipe” Venecijos architektūros bienalėje (2008 m.), instaliacijų miesto viešose erdvėse festivalį „LIFT11” Taline (2011 m.). Šiuo metu I.Ruudi tiria pereinamąjį 1980-1990 m. laikotarpį. Paskaitos metu I.Ruudi pateiks savo įžvalgas apie šį laikmetį Estijoje. Pranešėja pristatys kritinių pozicijų įvairovę neramumų ir pasikeitimų akivaizdoje: žlungant Sovietų Sąjungos režimui ir kylant nacionalinės valstybės atkūrimo viltims.

Antroji pokalbio viešnia iš Latvijos – Ieva Zibartė, architektė, rašytoja ir studijos Modernistai, užsiimančios dizainu, tekstais, parodų rengimu ir tyrimais, kūrybos vadovė. 2010 m. ji kuravo parodą „Už užuolaidos. Architektė Marta Stana“, kuri buvo skirta paminėti Rygos Dailės teatro 90-ąjį jubiliejų bei pagerbti teatro architektę Martą Staną. Už šią parodą I.Zibartė gavo prestižinį Latvijos Architektūros apdovanojimą. Paskaitos metu I. Zibarte papasakos apie savo tyrimus, atradimus ir istorijas, susijusias su pokario modernizmu Latvijoje. Taip pat aptars Baltijos šalių architektų ryšius su Vakarais ir pasidalins įžvalgomis, kokią įtaką šie ryšiai padarė regiono architektūriniam kontekstui.

Pokalbyje dalyvaus architektūros istorikė Marija Drėmaitė. Ji domisi XX a. architektūros socialiniais ir technologiniais kontekstais, dalyvauja Šiaurės ir Baltijos šalių moderniosios architektūros istorijos projektuose (vienas iš jų – modernizmas.lt), neseniai su kolegomis išleido knygą „Architektūra sovietinėje Lietuvoje“ (2012). Paskaitoje M. Drėmaitė svarstys, koks kritiškumas galėjo egzistuoti nelaisvoje visuomenėje, kokiomis formomis, kaip pastebimai, kokio atgarsio jis sulaukė, bei kokie buvo kitaip mąstančio architekto siekiai: savo kritiškumu praplėsti architektūros meno ribas ar kritikuoti politinį režimą ir ideologiją, ir ar šios pozicijos, apskritai, gali būti atsiejamos.

Susitikimą moderuos meno kritikė ir kuratorė Lolita Jablonskienė, pokalbis vyks anglų kalba, Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilniuje), pokalbio pradžia – 20 val. Renginys nemokamas.

Šį pavasarį Architektūros pokalbių fondo organizuojamame renginyje kviestiniai architektai, urbanistai, istorikai ir teoretikai siekia įvardinti bei išsamiau aptarti dabartinį architektūros ir politikos santykį. Prieš tai buvusių susitikimų metu buvo pristatytos Maskvos, Belgrado, Talino, Vilniaus ir Kauno architektūrinės praktikos, kurios dar socialistinės valdžios metu – aštuoniasdešimtaisiais – siekė praplėsti architekto profesijos ribas bei kvestionavo valstybės ir architekto, kliento ir užsakymo vykdytojo, ideologijos ir pastatytos formos santykius. Buvusių paskaitų vaizdo įrašai viešai prieinami Architektūros pokalbių fondo internetiniame puslapyje www.archfondas.lt

Taip pat skaitykite:

• Disidentiškumas architektūroje
• Disidentiškumo sąlygos/scenarijai Lietuvos architektūroje
• Vilen Kunnapu – Talino architektūros mokykla – brėžiniai, parodos ir pastatai

Trečiadienį (kovo 27d.), Nacionalinėje dailės galerijoje Architektūros pokalbių fondas kviečia į paskaitą, kurioje dalyvaus Estijos architektūros žvaigždė – Vilen Kunnapu. Žymusis architektas kartu su architektūros istoriku ir tyrėju Andres Kurg pristatys Talino architektūros mokyklos veiklą bei jos įtakas sovietmečiu.

1978 metų gegužės mėnesį Talino mokslų akademijos fojė buvo atidaryta paroda lakonišku pavadinimu: „Architektūros paroda 78“, kurioje pristatyti 14-os architektų, menininkų bei dizainerių kūriniai. Parodos dalyviai – vėliau pavadinti „Talino mokykla“ – rodė tuo laikotarpiu neįprastus darbus: Architektų sąjungos narių laidojimo vietos sutvarkymo projektą, apleisto plieninio konteinerio, pavadinto „Monumentu“, nuotrauką, žymaus amerikiečio vaikų pediatro Benjamino Spocko namo projektą, pristatė „Nematomos architektūros“ koncepciją bei demonstravo parodos dalyvių vestuvines nuotraukas. Paroda paskatino kritikuoti nelanksčius reikalavimus pastatams, masinę sovietinę statybą, standartizaciją ir modernistinį miestų planavimą bei pradėti viešą pokalbį apie architektūros vaidmenį visuomenėje ir kultūros srityje.

Ketvirtajame disidentiškumą architektūroje nagrinėjančio ciklo susitikimo metu bus kalbama apie „Talino mokyklos“ architektų veiklą XX amžiaus 8-9 dešimtmečiuose: nuo pasivaikščiojimų ir hepeningų apleistose miesto vietose iki filmų, skaidrių peržiūrų ir piešinių. Šiomis šiuolaikinio meno formomis buvo siekiama pertvarkyti aplinką ir skatinti oficialios institucionalizuotos architektūros kritiką. Paskaitoje taip pat bus aptariama tuo laikotarpiu išryškėjusi priešprieša tarp architektų ir oficialių architektūros įstaigų.

Susitikime dalyvausiantis „Talino mokyklos“ atstovas Vilen Kunappu pastaruosius keturis dešimtmečius yra įvardijamas kaip vienas iš svarbiausių Estijos architektų bei vienas pirmųjų postmodernizmo teoretikų. Jis yra daugelio išskirtinių pastatų autorius Estijoje ir užsienyje. Tarptautinį pripažinimą V. Kunappu pelnė dar sovietmečiu, kartu su Ain Padrik laimėjęs Laplandijos universiteto Arkties centro (Rovaniemis, šiaurės Suomija) bei Los Andželo (JAV) miesto centro planavimo projektus. Estijai atgavus nepriklausomybę, V. Kunappu įkūrė architektūros studiją „Künnapu & Padrik“. Tarp daugelio studijos įgyvendintų projektų – „raigės bokštas“ Tartu, Viru centras bei SAS Radisson viešbutis Talino centre. Architektas aktyviai dalyvauja tarptautinėse parodose: Taivano dizaino (2005m.), Venecijos Architektūros bienalėje (2006, 2008 m.) ir Londono Architektūros festivalyje (2010m.). V. Kunappu taip pat dėsto (2006 – 2007 m. – Tartu universiteto profesorius), rašo architektūros bei meno kritikos temomis, domisi metafizine tapyba bei egzistencine filosofija.

Antrasis šio susitikimo svečias, Andres Kurg, dirba Estijos dailės akademijos meno istorijos fakultete. Jis tiria 7-8 dešimtmečių architektūrą ir dizainą, jų santykį su to laikmečio technologiniais išradimais bei pokyčiais kasdieniniame gyvenime Sovietų Sąjungoje. Taip pat domisi architektūros bei dizaino ir alternatyvių meno praktikų sankirtomis. Jis yra knygos Environment, Projects, Concepts. Architects of the Tallinn School 1972–1985 (Estijos architektūros muziejus, 2008) redaktorius ir bendraautorius. A. Kurg bendradarbiavo su Lietuvos Šiuolaikinio meno centru, prisidėdamas prie 10-osios Baltijos tarptaunio meno Trienalės katalogo „Vilniaus istorijų knyga: Tariama X Baltijos Trienalės Antologija“ (ŠMC, 2010) sudarymo. Taip pat buvo vienas iš Nacionalinėje dailės galerijoje surengtos parodos „Mūsų metamorfiškoji ateitis. Dizainas, techninė estetika ir eksperimentinė architektūra Sovietų Sąjungoje 1960-1980 m.“ kuratorių (2011-2012 m.).

Susitikimą moderuos architektė ir teoretikė Ines Weizman, pokalbis vyks anglų kalba, Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilniuje), pokalbio pradžia – 20 val. Renginys nemokamas.

Šį pavasarį Architektūros pokalbių fondo organizuojamame renginyje kviestiniai architektai, urbanistai, istorikai ir teoretikai siekia įvardinti bei išsamiau aptarti dabartinį architektūros ir politikos santykį. Prieš tai buvusių susitikimų metu buvo pristatytos Maskvos, Belgrado, Vilniaus bei Kauno architektūrinės praktikos, kurios dar socialistinės valdžios metu – aštuoniasdešimtaisiais – siekė praplėsti architekto profesijos ribas bei kvestionavo valstybės ir architekto, kliento ir užsakymo vykdytojo, ideologijos ir pastatytos formos santykius. Buvusių paskaitų vaizdo įrašai viešai prieinami Architektūros pokalbių fondo internetiniame puslapyje www.archfondas.lt

Taip pat skaitykite:

• Jüri Soolep – Architektūros edukacija: į, nuo ir iš
• Mart Kalm – Modernizmas Estijoje: nuo industrialisto vilos iki kolchozo centro
• Disidentiškumas architektūroje

Sovietų sąjungos užmojai kartais atima žadą, nes jie veikė visiškai ne pagal ekonomikos dėsnius, kurie dabar yra įprasti. Todėl kai kurie sprendimai ir projektai atrodo lyg būtų iš fantastinių filmų. Slaptų uždarų karinių miestų statymas ar miesto statymas po kalnu, nėra vieninteliai grandioziniai Sovietų sąjungos projektai. Naftos akmenys arba Нефтяные Камни arba Neft Daşları yra dar vienas gyvos utopijos pavyzdys.

Sovietų sąjungai pradėjus išsamiau tyrinėti visas galimas teritorijas naftos gavybai, 1949 metais Kaspijos jūroje netoli Baku kiek daugiau nei 1 km gylyje buvo rastas aukštos kokybės naftos telkinys. Taip prasidėjo pirmosios naftos platformos pasaulyje istorija, o tiksliau pirmo ir iki šiol didžiausio jūrinio miesto istorija. Kelionė nuo kranto iki naftos platformų jūroje trukdavo 6-12 valandų, todėl buvo nuspręsta tiesiog apgyvendinti darbininkus šalia platformų ir žinoma su visais Sovietų sąjungos socialistiniais principais. Darbininkai gyveno 9 aukštų daugiabučiuose, jiems buvo pastatyta kepykla, gėrimų fabrikas, kultūrinės erdvės, viešbučiai, parkas, 300 vietų kino teatras, skalbykla, biblioteka, futbolo aikštė, pirtis. Miestas, nutolęs nuo sausumos 55 kilometrus, buvo projektuotas penkiems tūkstančiams gyventojų.

PASTABA: Žemėlapyje yra ne Neft Daşları miestas, o panaši struktūra šalia Baku. Pats miestas yra ištrintas iš žemėlapių. Numanoma tikra miesto vieta Bing žemėlapyje

Pradėjus sekti naftos atsargoms ir atradus naujus telkinius šiaurėje, dėmesys šiam miestui smarkiai sumenko, kaip praneša kai kurie šaltiniai, naftos atsargų pakaks tik artimiausiems 20 metų, o naftos kokybė yra suprastėjusi. Tiltai, kurie sudarė ilgesnį nei 300 kilometrų tinklą, griūna, nes tiesiog kai kurios naftos platformos jau yra nebenaudojamas, tačiau čia vis dar gyvena žmonės. Iš nuotraukų ir vaizdo įrašų galima spręsti, kad pastatai ir viešosios erdvės yra prižiūrimos ir atnaujinamos. Azerbaidžano valdžia vis dar jaučia pasididžiavimą šia vieta ir būta kalbų apie miesto pavertimą kurortu.

Palaipsniui kylant jūros lygiui, kai kurioms šalims galbūt vertėtų atidžiau panagrinėti šio miesto raidą ir struktūrą. Dėl miesto utopinių užmojų galima rasti panašumų su daug vėliau sukurtomis utopinėmis idėjomis. Miestas atrodo kaip realizuoti Tsunehisa Kimura fotomontažai:

Arba ankstyvieji OMA projektai, jų planai ir eskizai. 1975 metų New Welfare Island teorinis projektas Roosevelt salos Niujorke pietiniai daliai:

Įdomu, kad miestas buvo pradėtas statyti 1949 metais, o šie koliažai, projektai buvo suskurti 1975-1979 metais ir jie buvo sąmoningai kuriami kaip utopiniai ir teoretiniai. Akivaizdu, kad keisčiausia utopija, kartais gali būti visiškai reali.

Geoff Manaugh savo bloge BLDGBLOG apie šį miestą ir kitokias panašias naftos struktūras kalba kaip apie naują ekosistemos darinį. Pasirodo apleistas naftos platformas labai mėgsta migruojantys paukščiai, jie jas naudoja poilsiui tarp skrydžių, tokiu būdu išvengdami būtinybės skristi iki kranto kur jiems gali grėsti didesni pavojai.

Gaila, kad yra tiek nedaug informacijos apie šį miestą, nes išsamesnė jo analizė galbūt padėtų geriau suprasti industrinių teritorijų panaudojimo ir pritaikymo žmonėms ar gamtai galimybes. Taip pat kai kuriems miestams padėtų atrasti naujas plėtros galimybes, vietoje paprasčiausio žemių pylimo į jūrą. Kažkodėl manau, kad toks specifinis darinys padeda sukurti ir specifinę bendruomenę, kuriai nelabai rūpi problemos krante. Panašiai kaip Rusijos uždaruose kariniuose miestuose, kuriuose nors yra skurdžios sąlygos gyventi, tačiau žmonės yra laimingi ir patenkinti savo išskirtinio miesto statusu.

Filmo „Oil Rocks – City Above the Sea / La Cité du Pétrole“ apie Neft Daşları reklaminis filmukas:

Šaltiniai: EnglishRussia.com, Wikipedia, Skyscrapercity.com, skaitalas.lt, kauno.diena.lt, BLDGBLOG.

Taip pat skaitykite:

• Rusijos uždari miestai
• Lenino mauzoliejaus pasiūlymai
• Slapta Boeing gamykla

Kovo 14 d. (ketvirtadienį) Nacionalinės dailės galerijoje (NDG) Architektūros pokalbių fondas vėl kviečia diskutuoti apie disidentiškumą architektūroje. Šį kartą pokalbyje susitiks lietuviai – bus aptariami disidentiškumo veiksmai Lietuvos architektūroje.

Architektūros istorikas profesorius Jonas Minkevičius pasakos apie daugeliui nežinomas ir marginalines architektūrines praktikas Lietuvoje, kurios drąsiais ir kūrybingais veiksmais prisidėjo prie devintajame dešimtmetyje įvykusių politinių permainų, valstybinių architektūros institucijų išardymo ir architekto profesijos permąstymo.

Savo patirtimis pokalbyje dalinsis ir du ekscentriški Lietuvos architektai. Vienas iš jų – „dainuojantis“ architektas Algirdas Kaušpėdas. Jis, metęs darbą Kauno Miestų statybos projektavimo institute, įkūrė roko grupę „Antis“. Nepaisant šlovės, Dainuojančios revoliucijos metu jis vėl grįžo prie savo profesijos, siekdamas suteikti architektūrinę formą naujai besiformuojančiai nekilnojamojo turto rinkai.

Antrasis pokalbyje dalyvausiantis „rašantysis“ architektas – Audrys Karalius. Devyniasdešimtųjų pradžioje jis įnešė pokyčių architektūrinėje praktikoje ir užsiėmė leidyba apie kritinius architektūros aspektus Lietuvoje. Vienas pagrindinių A. Karaliaus interesų yra aktualizuoti architektūros vietą pilietiniuose procesuose. Pastaruoju metu jo kritinė nuomonė skatina permąstyti „namą“ kaip galimą pokyčių įrankį.

Pokalbį apie architektūroje ir urbanistiniame planavime vykusius procesus, susijusius su ekstremaliais politiniais ir socialiniais pokyčiais, kurie vyko sugriuvus komunistinei santvarkai ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę bei pasikeitus vertybėms ir ekonominiams interesams neoliberalios rinkos sąlygomis moderuos architektūros istorikė Marija Drėmaitė.

Diskusija apie disidentiškumo sąlygas Lietuvos architektūroje yra Architektūros pokalbių fondo devintojo ciklo renginys. Šį pavasarį kviestiniai architektai, urbanistai, istorikai ir teoretikai siekia įvardinti bei išsamiau aptarti dabartinį architektūros ir politikos santykį. Penkių susitikimų metu pristatomos Maskvos, Belgrado, Talino, Rygos, Vilniaus bei Kauno architektūrinės praktikos, kurios dar socialistinės valdžios metu – aštuoniasdešimtaisiais – siekė praplėsti architekto profesijos ribas bei kvestionavo valstybės ir architekto, kliento ir užsakymo vykdytojo, ideologijos ir pastatytos formos santykius. Diskusijose siekiama apžvelgti intriguojantį prieštaravimo, atsisakymo ir atradimo iš naujo galimybių spektrą bei pergalvoti šiuos santykius architektūroje.

Šį ciklą kuruoja:
Ines Weizman, Jurga Daubaraitė, Jonas Žukauskas

Pokalbis vyks lietuvių kalba, Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG), Konstitucijos pr. 22, Vilniuje, pokalbio pradžia 20 val., renginys nemokamas.
Visi pokalbiai filmuojami, video įrašai titruojami lietuviškai arba angliškai ir talpinami www.archfondas.lt

Taip pat skaitykite:

• Disidentiškumas architektūroje
• 2010=1990+20 metų laisvos architektūros
• Gordana Fontana-Giusti, Ivan Ristic – Architektūrinė praktika besikeičiant politiniams režimams

PENKTADIENĮ Nacionalinėje dailės galerijoje svečiuosis architektūros teoretikai iš Londono ir Vienos. Pokalbių ciklo „Disidentiškumas architektūroje“ antrojo susitikimo metu jie aptars Bogdano Bogdanovičiaus, ekscentriškojo architekto iš Belgrado, darbus.

Bogdaną Bogdanovičių (1922 – 2010) išgarsino septintajame-aštuntajame dešimtmečiuose sukurtos skulptūros ir monumentai bei dėstytojavimas Belgrado architektūros mokykloje. Vėliau, būdamas Belgrado meru (1982-1986) jis paskelbė „Naujo Belgrado“ miesto pertvarkymo konkursą ir išgarsėjo ekscentriškais pareiškimais bei kontraversiškai vertinama politika. 1987 metais į valdžią Jugoslavijoje atėjo Komunistų partijos lyderis Slobodanas Miloševičius, kurio vykdyta politika šalyje sukėlė etninius konfliktus. Bogdanovičius šiuo laikotarpiu apleido viešus postus ir buvo priverstas pasitraukti į „vidinę emigraciją“, trukusią iki 1993 metų, kuomet architektas gavo leidimą išvykti iš Belgrado į Vieną.

Pokalbio svečiai, architektūros teoretikė, praktikė Gordana Fontana-Giusti ir meno istorikas Ivanas Rističius abu yra kilę iš buvusios Jugoslavijos. Fontana-Giusti buvo Bogdanovičiaus studentė Belgrade, vėliau studijavo bei dėstė Architektūros Asociacijos mokykloje Londone. Nuo 2007 metų Kento universitete (JK) humanitarinių mokslų fakultete ji vadovauja architektūros doktorantūros programai. Fontana-Giusti yra „Zahos Hadid darbų apžvalgos“ keturių tomų bendraautorė (kartu su Patriku Schumacheriu, Thames and Hudson 2004) ir „Foucault architektams“ (Routledge, 2013) knygos autorė. Ivanas Rističius gyvena ir kuria Vienoje, kur tiria Bogdanovičiaus kūrybą. Taip pat dirba kaip kuratorius, gidas bei žurnalistas. Pokalbio metu, kurį moderuos architektė ir teoretikė iš Londono Ines Weizman, dalyviai pristatys Bogdanovičiaus projektus ir tekstus. Taip pat bandys įvertinti neretai paradoksalią ir sunkiai apibrėžiamą politinių veiksmų prigimtį: kartais priešinantis būtina bendradarbiauti.

Diskusija apie architektą Bogdanovičių yra Architektūros pokalbių fondo devintojo ciklo renginys. Šį pavasarį kviestiniai architektai, urbanistai, istorikai ir teoretikai siekia įvardinti bei išsamiau aptarti dabartinį architektūros ir politikos santykį. Penkių susitikimų metu pristatomos Maskvos, Belgrado, Talino, Rygos, Vilniaus bei Kauno architektūrinės praktikos, kurios dar socialistinės valdžios metu – aštuoniasdešimtaisiais – siekė praplėsti architekto profesijos ribas bei kvestionavo valstybės ir architekto, kliento ir užsakymo vykdytojo, ideologijos ir pastatytos formos santykius. Diskusijose siekiama apžvelgti intriguojantį prieštaravimo, atsisakymo ir atradimo iš naujo galimybių spektrą bei pergalvoti šiuos santykius architektūroje.

Šį ciklą kuruoja:
Ines Weizman, Jurga Daubaraitė, Jonas Žukauskas

Pokalbis vyks anglų kalba, Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG), Konstitucijos pr. 22, Vilniuje, pokalbių pradžia 20 val., renginiai nemokami. Pokalbiai filmuojami, video įrašai titruojami lietuviškai arba angliškai ir talpinami www.archfondas.lt.

Taip pat skaitykite:

• Disidentiškumas architektūroje
• Anton Garcia-Abril – Masyvi konstrukcija – efektyvi konstrukcija
• Ūla Tornau – Trijų Vilniaus pastatų istorijos 2000-2010

Vasario 28 d., ketvirtadienį, 20 val. Nacionalinės dailės galerijos auditorijoje prasideda ARCHITEKTŪROS [pokalbių] FONDO rengiamas devintasis pokalbių ciklas „Disidentiškumas architektūroje“. Penkių pokalbių metu architektai, urbanistai, istorikai ir teoretikai sieks įvardinti bei išsamiau aptarti dabartinį architektūros ir politikos santykį.

Šių laikų architektūra yra apsupta sudėtingų galios laukų, kuriuose vis intensyviau grumiasi politiniai, komerciniai, finansiniai, kariniai, ideologiniai ir kultūriniai veiksniai. Strategiškai būdama šio tinklo dalis, architektūra potencialiai gali tapti mediumu, artikuliuojančiu ir formuojančiu rezistencijos, kritiškumo, reformos bei vengimo idėjas.

Naujasis architektūros pokalbių ciklas supažindins su Maskvos, Belgrado, Niujorko, Talino, Rygos, Vilniaus bei Kauno architektūrinėmis praktikomis, kurios dar socialistinės valdžios metu – aštuoniasdešimtaisiais – siekė praplėsti architekto profesijos ribas bei kvestionavo valstybės ir architekto, kliento ir užsakymo vykdytojo, ideologijos ir pastatytos formos santykius. Diskusijose bus siekiama apžvelgti intriguojantį prieštaravimo, atsisakymo ir atradimo iš naujo galimybių spektrą bei pergalvoti šiuos santykius architektūroje.

„Norime pasižiūrėti, ar architektai gali turėti priemonių politinei rezistencijai. Ieškosime jų kalbėdami apie architektus, dirbusius paskutinius 20-30 komunistinės eros metų – šie veikėjai pasirinko labai įdomius kelius, kuriuos galime vadinti rezistencijos gestais“, – teigia viena iš ciklo kuratorių Ines Weizman.
Devintasis Architektūros [pokalbių] fondo ciklas, kurį kuruoja – Ines Weizman, Jurga Daubaraitė ir Jonas Žukauskas, išsiskirs savo dinamiškumu. Organizuojami pokalbiai vyks tarp dviejų ar trijų pašnekovų, kurie pristatys ankstesnę arba dabartinę disidentiškumo padėtį, jos potencialias problemas ir neišvengiamus paradoksus.

Ciklas prasidės pokalbiu apie Popierinę architektūrą Sovietų Sąjungoje ir jame dalyvaus architektai iš Maskvos EDAS-Kirpichev studijos mokyklos įkūrėjai – Vladislavas ir Liudmila Kirpičevai bei jų buvusi mokinė Anna Bokov, ji yra Yale Universiteto doktorantė, dirba architekte Niujorke.

Popierinė architektūra Sovietų Sąjungoje. Protagonistai, mokytojai ir studentai apžvelgia aštuoniasdešimtuosius.

Vasario 28 d. (ketvirtadienis), 20.00 val.

Liudmila Kirpichev ir Vladislav Kirpichev
architektai, EDAS mokyklos įkūrėjai (Maskva)
Anna Bokov
architektė (Niujorkas)

Moderatorė:
Ines Weizman
architektė ir teoretikė (Londonas)

20 amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje bei aštuntajame dešimtmetyje organizuotose vaikų ir jaunimo dirbtuvėse EDAS (eksperimentalnaja detskaja architekturnaja studija, rus.), kurioms vadovavo V. ir L. Kirpichevai, ieškota naujų disidentiškumo formų: mokiniai buvo skatinami išreikšti savo mintis per piešinius bei architektūrą. Tokia praktika, žvelgiant iš šiandienos pozicijų, turėjo pedagoginį bei terapinį atspalvį: „atstatyti“ užgniaužtą komunizmo sąlygomis gyvenusio jaunimo vaizduotę. Šis mokymo procesas padėjo išlaisvinti kolektyvinę bei asmeninę vaizduotę, o nekontroliuojamos ir įkvepiančios vaikų idėjos piešiniuose leido formuotis laisvai minčiai.
Praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų pokalbyje vėl susitiks mokytojai bei mokinė. Susitikime, dalindamiesi piešiniais bei prisiminimais, jie reflektuos savo praktiką, profesinę patirtį Sovietų Sąjungos griūties laikotarpiu bei dalinsis dabartinėmis architektūrinės praktikos metodikomis.

Visa pokalbių ciklo programa:

Disidentiškumas architektūroje
Pokalbiai apie kritinės erdvinės praktikos galimybes

Vasario 28 d. (ketvirtadienis), 20.00 val.

Popierinė architektūra Sovietų Sąjungoje. Protagonistai, mokytojai ir studentai apžvelgia aštuoniasdešimtuosius

Liudmila Kirpichev ir Vladislav Kirpichev
architektai, EDAS mokyklos įkūrėjai (Maskva)
Anna Bokov
architektė (Niujorkas)

Moderatorė:
Ines Weizman
architektė ir teoretikė (Londonas)
__

Kovo 8 d. (penktadienis), 20.00 val.

Bogdan Bogdanovic – architektūrinė praktika besikeičiančiant politiniams režimams Jugoslavijoje

Gordana Fontana-Giusti
architektė ir teoretikė (Londonas)
Ivan Ristic
meno istorikas ir kuratorius, (Viena/Belgradas)

Moderatorė:
Ines Weizman
architektė ir teoretikė (Londonas)
__

Kovo 14 d. (ketvirtadienis), 20.00 val.

Disidentiškumo sąlygos/scenarijai Lietuvos architektūroje

Prof. Jonas Minkevičius
architektūros istorikas (Kaunas)
Algirdas Kaušpėdas
architektas (Vilnius)
Audrys Karalius
architektas (Kaunas)

Moderatorė:
Marija Drėmaitė
architektūros istorikė (Vilnius)
__

Kovo 27 d. (trečiadienis), 20.00 val.

Talino architektūros mokykla – brėžiniai, parodos ir pastatai

Vilen Künnapu
architektas (Talinas)
Andres Kurg
architektūros istorikas (Talinas)

Moderatorė:
Ines Weizman
architektė ir teoretikė (Londonas)
__

Balandžio 18 d. (ketvirtadienis), 20.00 val.

Kritiškumo ribos Baltijos regiono architektūroje

Ieva Zibarte
architektė ir kuratorė (Ryga)
Ingrid Ruudi
kuratorė ir architektūros kritikė (Talinas)
Marija Drėmaitė
architektūros istorikė (Vilnius)

Moderatorė:
Lolita Jablonskienė
meno kritikė ir kuratorė (Vilnius)

—
Paskaitos vyksta Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG), Konstitucijos pr. 22, Vilniuje.

Renginiai nemokami. Pokalbiai filmuojami, video įrašai titruojami lietuviškai/angliškai ir talpinami www.archfondas.lt

Taip pat skaitykite:

• Gordana Fontana-Giusti, Ivan Ristic – Architektūrinė praktika besikeičiant politiniams režimams
• Mart Kalm – Modernizmas Estijoje: nuo industrialisto vilos iki kolchozo centro
• Sami Hyrskylahti – Modernizmas ir kosmosas

Šis įrašas nėra skirtas vien pranešti apie šią parodą, bet ir pakalbėti apie tam tikras tendencijas ir prognozes. Nuo 2008 metų galima pastebėti tam tikrus keistus dėsningumus kaip yra renkami geriausi magistro darbai: „]miestas[ Kalėjimas Pagiriuose, Vilniuje“, „Laidojimo paslaugų centras Vilniuje“, „Vienuolynas Gruzijoje“, „Skausmo miestas – skaistykla“. Taip, mano nuomone jie yra renkami pagal pavadinimą. Nenoriu menkint autorių ir nesakau, kad darbai blogi, bet noriu menkinti komisiją ir sakyti, kad ji bloga. Ypač po pernykščio fiasko.

Suprantu, kad po visokių teritorijų konversijų, urbanistinių tyrinėjimų ar mažiau įdomiai skambančių realistinių temų, išvydus kažką labiau dvasinio, emocinio, norisi sakyti, kad tai yra išskirtinai geras darbas, bet tai yra blogai. Nors skamba gražiai, bet kaip Vienuolynas Gruzijoje ar Skausmo miestas-skaistykla yra susiję su kažkokiom aktualijom, kaip tai išvis reaguoja į kažką? Na galbūt Gruzijoje, kurios dalį yra okupavusi Rusija, pati aktualiausia tematika yra nauji vienuolynai, galbūt… (ironija). Kokia yra reali tokių darbų nauda? „Vilijampolės senosios dalies renovacijos galimybės“ skamba labai niūriai, bet aš bent matau kažkokią aktualiją ir dėmesio atkreipimą į svarbias temas. O aktualumas yra svarbu, kitaip mes galim toliau žaisti savo pavadinimų rinkimus, sakyti, kad Lietuvai reikia daugiau muziejų, vienuolynų, bažnyčių, o priemiesčius, rajonus, pramonines teritorijas laikykime antrarūše sritimi. Nes jeigu nepatrauklu akiai, tai vadinasi nesvarbu.

Tokie rinkimai taip pat rodo tam tikrą blogą pavyzdį ir jaunesniems studentams, nes jie pamato, kad „Skausmo miestas“ yra gerai, pramoninės teritorijos pertvarkymas yra blogai. Tai kodėl jiems darant savo darbus gilintis į aktualias temas, kai galima išlaisvinti savo vaizduotę su belenkokia tema? Ir pripažinkim, darant dvasinę temą, reikia mažiau lysti į purvą, teptis rankas, nei darant pavyzdžiui kažkokios niūrios, depresiją keliančios teritorijas pertvarkymą.

Bet gal tie darbai tikrai pranoko visus kitus ir pagal architektūrinę kokybę? Galbūt sutikčiau dėl to, jei ne pernykštis darbas. „Skausmo miestas – skaistykla“ buvo didžiausias mano matytas nusišnekėjimas, per kelis paskutinius rinkimus ir jis laimėjo. Naujo statinio projektavimas centriniame parke, nėra provokacija, tai tiesiog nesąmonė. Koncepcija, emocija? Deja nematau jokio teorinio pagrįstumo niekam, o iš tuščio į kiaurą su emocijom, be teorinio pagrįstumo gali pilstyti bet kas. Jokie komisijos pateikti argumentai neįtikina, kad tai geras darbas.

Gaila, kad komisijos pastaraisiais metais nebando kurti pavyzdžių, kuriais reikėtų sekti. Dabartinė praktika tik kuria atskirtį tarp architektūros ir žmonių, tarp to kas yra aktualu ir svarbu. Labai viliuosi, kad dabar, už poros dienų įvyksiančiuose rinkimuose nugalės darbas, kuris kalba apie tai, kas yra svarbu, kuris seks tendencijas vykstančias už Lietuvos ribų. Kiek mes galime statyti naujų stebuklingų pastatų, kai per paskutinius dešimt metų žmonių kiekis šalyje sumažėjo puse milijono? Reikėtų tokiom komisijom duot šlapiu skuduru per veidą, kad atsipeikėtų iš savo idealaus pasaulio sapno, o paskui tą patį padaryti ir mokykloms.

Geriausių architektūros studentų baigiamųjų darbų paroda vasario 28 dieną, 17:30, Energetikos ir technikos muziejus, Rinktinės g. 2, Vilnius

Projektas „Skausmo miestas – skaistykla“ archatoje

Taip pat skaitykite:

• Noriu būti pastatytas – Jovilė Porvaneckaitė – Dagelienė
• Architektūros studentų geriausių baigiamųjų darbų paroda
• Vienas geriausių studentų darbų – plagiatas?